2023 05 03
Slaugytoja D. Malyševienė: „Kai pacientas pasako: „Man gerai!“, gera ir man!“
Apie centrą ir darbuotojus
3 min. skaitymo
Laimingas tas, kuris eidamas į darbą žino, kad jo vieta – būtent ten. Medicinos diagnostikos ir gydymo centro bendrosios praktikos slaugytoja Dalia Malyševienė – viena tokių. „Daug laiko šypseną slėpė kaukės, bet juk šypsomasi pirmiausia akimis“, – sako 15 metų mūsų centre dirbanti Dalia, kuriai 2019-aisiais kolegos skyrė „Metų pavyzdžio“ nominaciją už tai, kad kaip niekas kitas švelniai rūpinasi kiekvienu pacientu. Jų dėkingumo medikė turėtų sulaukti ir gegužės 12-ąją, Tarptautinę slaugytojų dieną.
Apie mediciną svajojo nuo vaikystės
„Visada norėjau būti arti medicinos. Vaikystėje tarp žaislų turėdavau visokių kolbelių, menzūrėlių, vis patikdavo žaisti daktarus. Baigiant mokyklą, klasės auklėtoja perskaitė kadaise mūsų surašytas svajones, kuo norime tapti. „Gydytoja“, – buvau užrašiusi. Prieš kurį laiką vienas kolega pasakė mintį, kad ne žmogus renkasi profesiją, o profesija žmogų. Man tai nuskambėjo gal kaip komplimentas, kad esu savo vietoje, darau tai, ką ir turėčiau“, – šypsosi Dalia, kasdien sutinkanti ir išlydinti Ortopedijos-traumatologijos skyriaus pacientus į konsultacijas, operacinę ir iš jų. Jai smagiausia, kad mato žmogų įvairiais etapais – sutrikusį, kai tik kreipiasi į gydytoją, sergantį, kai kažką skaudą, kiek išsigandusį paskirtos operacijos, skambina jam šiai artėjant. Po visų gydymo ir gijimo etapų maloniausias reginys – sveikas, laimingas ir dėkingas žmogus. „Kai pacientas pasako: „Man gerai!“, taip gera ir man! Čia – bene didžiausias darbo privalumas. Daryti gera yra gera“, – toks maloniausias slaugytos darbo momentas.
Darbe svarbiausia – komanda
Paklausta, su kokiais iššūkiais tenka susidurti darbe, Dalia tik šypsosi: „Mūsų darbe labai svarbu komanda: gydytojas pacientui padeda iš medicininės, aš – iš žmogiškosios pusės. Atsidūrusiems Ortopedijos-traumatologijos skyriuje prireikia ir fizinės pagalbos. Senjorams ar traumas patyrusiems žmonėms su įtvarais, gipsu, sėdintiems vežimėlyje reikia nusirengti, nusiauti batus, dažnai jie patys negali to padaryti. Imi ir padedi. Kartais pacientas ateina su lydinčiu žmogumi, bet jis stovi šalia ir nežinai, ar bijo prisiliesti, ar tiesiog nemoka. Darbe reikia būti pirmiausia žmogumi ir nepamiršti, jog karūna nenukris, jei kitam batus apausi“, – pasakoja slaugytoja Dalia.
Medicinos diagnostikos ir gydymo centras tapo antraisiais namais
Dalia atvirauja, kad buvo momentas, kai jautėsi pervargusi nuo savo profesijos. Tuomet ji dirbo didžiulės ligoninės operacinėje, krūvis buvo milžiniškas. Netrukus įstojo į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, baigė socialinio darbo specialybę. „Labai norėjau gelbėti vaikus nuo blogų tėvų – man visada reikia kažką gelbėti. Gal toks charakteris, būdingas noras padėti. Socialinio darbo vis tik nedirbau, likau medicinoje ir tuo džiaugiuosi. Medicinos diagnostikos ir gydymo centre esu nuo 2007 metų. Tada tai buvo kaip papildomas darbas greta pareigų ligoninėje. Nuo 2008-ųjų rudens jis tapo vienintele darboviete ir antraisiais namais. Kas darbe sunkiausia? Niekas, nes jau, regis, perėjau visokias situacijas. Piktas pacientas? O ar tai – iššūkis? Žmogus toks gali būti dėl to, kad yra pavargęs, jam skauda, blogai jaučiasi. Kartais į privačią kliniką jis kreipiasi jau numynęs valstybinių ligoninių koridorius, viską apėjęs, bet pagalbos neradęs. Normalu, kad matome suirzusius, sergančius žmones, nes jiems reikia pagalbos. Tai – mūsų kasdienybės dalis, tik nereikia perimti paciento emocijų, o priimti jį patį esant tokiai situacijai“, – sako slaugytoja.
Pailsėti padeda mezgimas ir kelionės motociklu
Šaltojo sezono metu nuo darbų ji geriausiai pailsi megzdama – kartais vakare beskaičiuodama akis užmiega su virbalais rankose. Tai – geriausia meditacija. Pavasarį mintis užvaldo sėklos, daigai ir sodo darbai. Tėveliai – jau garbaus amžiaus. Kol jie prižiūrėjo sodą, atrodė, kad niekada nekiš rankų į žemę, o dabar taip smagu su kolegomis pasidalyti, kas pas kurį užaugo, kiek užderėjo. Bet didžiausias Dalios ir jos vyro pomėgis – kelionės motociklu. Kitose situacijose ji niekad nedainuoja, bet ant motociklo, už vyro nugaros, ir pati nepastebi, kaip besigėrint gamta, jos kvapais kyla noras uždainuoti. Pora keliauja ir po Lietuvą, ir po Europą, renkasi vis kitus maršrutus. Sykį mėnesį beraižydami žemyno kelius, pasiekė Kroatiją, abu itin žavi Austrijos kalnai. Jiems smagu ir keliones motociklais organizuoti, ir dalytis įspūdžiais su bendraminčiais. „Iš kelionių grįžtu pasiilgusi kolegų, darbo ir pacientų“, – pripažįsta visų mylima slaugytoja.