Nerimas, nuovargis, širdies permušimai – tai nebūtinai stresas. Gali reikšti perimenopauzę

Nereta moteris, perkopusi ketvirtąją gyvenimo dešimtmetį vieną dieną ima pastebėti, jog kūnas su ja tarsi pokštauja. Iki tol buvusi žvali ir energinga vis dažniau jaučia nuovargį, kuris kartais pakerta jau vėlyvą popietę, įkyrias nerimo mintis,  trinka miegas. Kartais visai netikėtai ima permušti širdis ar užplūsta nepakeliamas karštis. Šiandien, kai daugelis gyvename itin aktyvius ir dažnai streso kupinus gyvenimus, šiuos simptomus lengva nurašyti pervargimui ar emociniam išsekimui. Tačiau specialistai pastebi, kad tai gali būti ir vieni pirmųjų perimenopauzės ženklų.

Nors informacijos apie menopauzę daugėja, o ir visuomenėje apie ją kalbama vis dažniau ir drąsiau, perimenopauzė – net iki dešimtmečio galinčių trukti hormoninių pokyčių laikotarpis, prasidedantis prieš išnykstant menstruacijoms ir pasibaigiantis joms jau išnykus – vis dar palyginti mažai nagrinėtas ir neretai liekantis nesuprastas ar net neįvardintas. Apie tai, kokie pokyčiai vyksta moters organizme ir ar iš tiesų įmanoma gyventi be šių varginančių simptomų, kalbamės su „Hila“ Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoju akušeriu-ginekologu Povilu Varneliu.

Kas vyksta moters kūne, įžengus į perimenopauzės laikotarpį?

Perimenopauzė – tai laikotarpis, kai kiaušidės ima gaminti vis mažiau moteriškų lytinių hormonų, ypač estrogeno, ir tai daro poveikį visam moters organizmui. Nors mėnesinės dar gali tęstis, dažnai jos tampa nereguliarios, o kartu atsiranda tiek fiziniai, tiek emociniai simptomai. Teoriškai perimenopauzinis laikotarpis baigiasi praėjus 12 mėnesių po paskutinių menstruacijų. Tuomet, laikoma, kad moteris įžengia į menopauzę.

Pasak gydytojo P. Varnelio, simptomų pobūdis ir jų intensyvumas yra labai individualūs. Vienoms moterims, net ir nežymus hormonų svyravimas gali sukelti itin stiprius pokyčius ir varginančius simptomus, kitoms perimenopauzės laikotarpis gali praeiti ir nepastebimai.

Perimenopauzė – tai didelis fizinis ir emocinis krūvis

Vieni dažniausių pirmųjų požymių: staiga prasidedančios karščio bangos, pagausėjęs prakaitavimas, širdies permušimai. „Dažnai moterys tai apibūdina kaip bendros savijautos suprastėjimą, kurį neretai lydi ir sutrikęs miegas, pasikartojantys nerimo priepuoliai, sumažėjęs darbingumas. Joms atrodo, kad tai vyksta dėl streso ar pervargimo, tačiau išsamiau pasikalbėjus jau galima įtarti, kad tai susiję su estrogeno ir progesterono koncentracijos pokyčiais“, – pasakoja akušeris-ginekologas P. Varnelis, vienas iš specialistų, Lietuvoje besispecializuojančiu hormonų pokyčių valdyme ir pakaitinėje hormonų terapijoje.

Tęsiantis perimenopauziam laikotarpiui, atsiranda ir tarpiniai simptomai, tokie kaip makšties sausumas, skausmingi lytiniai santykiai, dažnesnės šlapimo takų infekcijos, šlapinimosi sutrikimai, odos elastingumo mažėjimas, ar vėlyvieji simptomai – didėja osteoporozės, širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Be to, kai kurios moterys pastebi ir netipinius pokyčius – galūnių dilgčiojimą, naujai atsiradusią migreną, svorio priaugimą, ypač pilvo srityje ar net padidėjusį odos spuoguotumą.

Šiuos fizinius simptomus neretai lydi ir psichologiniai ženklai: nerimas, padidėjęs dirglumas, nuotaikos svyravimai, atminties ir dėmesio sutrikimai, nuolatinis nuovargis ar net deprisiniai epizodai.

„Tai laikotarpis, kai moters kūnas tarsi iš naujo mokosi funkcionuoti be įprastų hormonų, todėl labai svarbu nesmerkti savęs už jautrumą ar emocinį nestabilumą. Atviras pokalbis su gydytoju, psichologo pagalba, žinojimas, kad tai – ne silpnumo ženklas, o natūralus procesas, padeda šį etapą išgyventi ramiau“, – sako gydytojas akušeris-ginekologas.

Priimti kaip neišvengiamą ar ieškoti pagalbos?

Gydytojas pasakoja, kad įprastai pirmieji simptomai ima reikštis apie 45–50-uosius gyvenimo metus, tačiau tai nėra taisyklė. Kai kurios moterys perimenopauzės požymius pajunta ir gerokai anksčiau, pavyzdžiui, jau nuo 35-erių. Nors visuomenėje vis dar populiarus įsitikinimas, kad šiuos hormonų pokyčius lydintys dažnai varginantys simptomai yra tokie pat neišvengiami ir juos reikia priimti kaip natūralią gyvenimo dalį, gydytojas pabrėžia, jog nereikia laukti, kol simptomai taps nepakeliami. Jaučiant, kad keičiasi menstruacijų ciklas, keičiasi emocinė ir fizinė būsena, naudinga apie tai pasikalbėti su gydytoju.

Jei moteriai virš 45 metų ir simptomai aiškiai indikuoja perimenopauzės požymius, dažniausiai užtenka gydytojo ginekologo konsultacijos ir anamnezės įvertinimo. Jaunesnėms moterims, kurių ciklas tapo nereguliarus ar menstruacijos išnyko, reikalingas detalus ištyrimas. Padidėjusi folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) koncentracija rodo kiaušidžių hormoninės funkcijos mažėjimą ir padeda nustatyti priešlaikinę menopauzę.

Nors, pasak gydytojo, kai kurios moterys menopauzę pasitinka be didesnių iššūkių, daugeliui tai yra stiprus fizinis ir psichologinis krūvis. „Svarbiausia suprasti, kad tai nėra liga, bet ir ne etapas, kurį būtina tiesiog iškentėti. Jei simptomai trikdo kasdienybę, neleidžia mėgautis gyvenimu, yra sprendimų, kaip sau padėti,“ – sako akušeris-ginekologas P. Varnelis.

Ką galite padaryti, kad palengvintumėte simptomus?

Simptomų valdymas pirmiausia prasideda nuo išsamios analizės. Įvertinamas moters gyvenimo būdas: ar ji pakankamai miega, kokia jos mityba, ar yra fiziškai aktyvi ir kaip susitvarko su stresu.

„Subalansuota mityba, kurioje gausu baltymų, skaidulų, sveikųjų riebalų, kalcio, vitamino D yra labai svarbi. Taip pat rekomenduoju vengti stimuliuojančių medžiagų, palaikyti reguliarų miego režimą ir fizinį aktyvumą, ypač jėgos ir ištvermės pratimus,“ – pabrėžia gydytojas.

Jei simptomai lengvi ar vidutinio intensyvumo, galima pabandyti augalinius estrogenus – fitoestrogenus, randamus sojose, linų sėmenyse ar raudonojo dobilo ekstrakte. Tačiau tai nėra universali priemonė, todėl visada svarbu pasitarti su specialistu.

Pakaitinė hormonų terapija: kada ji reikalinga?

Pakaitinė hormonų terapija (PHT) – viena veiksmingiausių priemonių, skirtų mažinti menopauzės simptomus, kai jie tampa stiprūs, varginantys ir trikdantys kasdienį gyvenimą. Pasak akušerio-ginekologo P. Varnelio, svarbiausia yra individualus požiūris – tik įvertinus bendrą sveikatos būklę, gretutines ligas ir rizikos veiksnius, galima priimti sprendimą dėl šio gydymo.

„PHT nėra standartinis sprendimas visoms moterims. Atsižvelgiama į tai, kiek laiko praėjo nuo paskutinių menstruacijų, koks yra moters amžius, kokia jos lėtinių ligų istorija. Svarbu tinkamai įvertinti simptomus ir tik tada galima atsakingai nuspręsti dėl pakaitinės hormonų terapijos poreikio“, – teigia gydytojas.

Hormonų terapijos tikslas – kompensuoti organizme sumažėjusį estrogeno kiekį. Tai padeda palengvinti karščio pylimus, naktinį prakaitavimą, pagerinti miego kokybę, stabilizuoti nuotaiką, atkurti sumažėjusį libido, sumažinti makšties sausumą ir net osteoporozės bei kai kurių širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Svarbu žinoti, kad PHT yra saugi, prieš tai tinkamai įvertintus individualią sveikatos būklę . Gydytojas akušeris-ginekologas pabrėžia, jog dažniausiai iš moterų vis dar girdimas mitas, kad PHT sukelia vėžį, yra nepagrįstas: „Tai gana dažnas mitas, dėl kurio moterys bijo net pagalvoti apie tokį gydymą. Tačiau PHT skiriama tik po išsamaus ištyrimo ir esant aiškioms indikacijoms. Šiuolaikinė medicina remiasi ne bendromis taisyklėmis, o individualizuotu rizikos vertinimu. Atsakingai paskirtas hormoninis gydymas yra saugus ir labai efektyvus“.

PHT formų yra įvairių: tabletės, pleistrai, geliai ar vietinio poveikio preparatai. Gydytojas pažymi, kad kai kurioms moterims, kurioms PHT netinka dėl medicininių kontraindikacijų, galima skirti alternatyvias priemones, pavyzdžiui, tam tikrus antidepresantus ar fitopreparatus simptomams palengvinti.

„Svarbiausia suprasti, kad ši terapija nėra kosmetinė priemonė ar būdas „sustabdyti senėjimą“. Tai – mokslu pagrįstas, saugus ir gyvenimo kokybę grąžinantis sprendimas toms moterims, kurioms to tikrai reikia,“ – apibendrina „Hila“ gydytojas P. Varnelis.