Šeimos gydytoja apie „nevalgiukus“: kada tai raidos tarpsnis, o kada liga?

Sveika gyvensena, mityba

4 min. skaitymo

„Padėkite, mano vaikas nieko nevalgo! Gal jis rimtai serga?“ – tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų, su kuriais į Hila | Šeimos medicinos centro gydytoją Jūratę Grigę kreipiasi vaikus auginantys tėvai. Ir nors šis tėvų nerimas labai suprantamas, pasak šeimos gydytojos, rimtesnę sveikatos problemą jis byloja retai. Kur kas dažniau – tai prasilenkiantys mažųjų valgytojų ir jų tėvų lūkesčiai, todėl, anot jos, svarbu ne tik stebėti vaiko elgesį, bet ir suprasti jo vystymosi etapus, išvengiant bereikalingo spaudimo ir kaltės jausmo.

Apetitas priklauso nuo amžiaus

Protestai prie maisto lėkštės ar kategoriškas atsisakymas ragauti naujus produktus – tai daugeliui tėvų pažįstami scenarijai, kurie ne tik kelia nerimą, bet kartais ir veda į neviltį. Ar tikrai mažyliui nepritrūks reikalingų maisto medžiagų? O gal tai liga?

Šeimos gydytoja Jūratė Grigė

Vilniaus Laisvės pr. įsikūrusiame Hila | Šeimos medicinos centre vaikus ir suaugusiuosius konsultuojanti J. Grigė atkreipia dėmesį, kad iš tiesų rimtų sveikatos problemų pasitaiko gana retai. „Iš dešimties vaikų praktikoje reali medicininė problema būna nustatoma vos vienam ar dviems vaikams. Dažniau tai susiję su pačių tėvų lūkesčiais, šeimos įsitikinimais ar net spaudimu iš aplinkos“.

Dažnai vaikų mitybos tema susipina su emocijomis. Pasak gydytojos, kai kurie tėvai nesąmoningai sieja savo rūpestį ir net tėvystės sėkmę su tuo, kiek vaikas suvalgo. Deja, spaudimas valgyti gali dar labiau pabloginti situaciją, todėl svarbu atsisakyti per didelio kontroliavimo ir įsiklausyti į natūralius vaiko poreikius.

Anot jos, svarbu atkreipti dėmesį ir į vaiko amžių bei tam tikrus raidos etapus, mat nuo jų priklauso ir vaiko apetitas. J. Grigė paaiškina, kad nuo 6 mėnesių iki 6 metų amžiaus vyksta reikšmingi fiziologiniai pokyčiai: vystosi virškinimo sistema, bręsta skonio receptoriai, keičiasi smegenų veikla. Šie pokyčiai lemia vaikų išrankumą, neofobiją (naujų maisto produktų baimę) ir kintantį apetitą.

„Normalia vaikų mitybos raidos dalimi laikomas laikinas maisto išrankumas, maisto neofobija ar apetito svyravimai, kurie dažniausiai pasireiškia 2–6 metų amžiuje, kai vaikas auga ir vystosi normaliai, o augimo kreivės išlieka stabilios“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Įtakos taip pat turi ir papildomo maitinimo pradžia. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja papildomą primaitinimą kūdikiams pradėti nuo 6 mėnesių, o kietesnį, gabaliukais pjaustytą, tinkamai apdorotą maistą – nuo 8 mėnesių, priklausomai nuo vaiko raidos.

Nerimą keliantys signalai

Visgi jeigu vaikas nuolat atsisako valgyti, pasirenka labai ribotą maisto asortimentą, nustoja augti ar netenka svorio, vertėtų sunerimti.

Gydytoja J. Grigė pataria atkreipti dėmesį, jei tokia situacija trunka ilgiau nei mėnesį, o tėvų pastangos keisti valgymo įpročius rezultatų neduoda. Tai jau gali reikšti medicininę problemą.

„Taip pat būtina reaguoti, jei vaikas jaučia pykinimą, vėmimą, skausmą valgant, slepia maistą, bijo priaugti svorio, atsisako tam tikrų maisto grupių (pvz., daržovių, mėsos), ar pasireiškia rijimo sutrikimai, nuolatinis nuovargis. Tai gali būti tiek fizinės ligos, tiek valgymo sutrikimo pradžios ženklai“, – pabrėžia pašnekovė.

Kaip žinoti, ar vaiko organizmui netrūksta maisto medžiagų?

Kai kyla įtarimų dėl vaiko mitybos kokybės, vertinama ne tik pati mityba, bet ir fizinė bei emocinė vaiko būklė, augimo tempas. Esant poreikiui, atliekami kraujo tyrimai, kurių metu matuojamas hemoglobino, feritino (geležies atsargų), cinko, vitamino D, B12 ir folio rūgšties lygis.

„Dažniausiai pastebimas geležies ir vitamino D trūkumas. Geležies stoka gali pasireikšti blyškumu, nuovargiu, trapiais nagais ar dažnomis infekcijomis. Vitamino D trūkumas gali lemti raumenų mėšlungį, silpnumą, dažnas infekcijas“, – atkreipia dėmesį šeimos gydytoja.

Tiesa, išoriniai požymiai ne visada matomi, dažnai svarbių medžiagų trūkumas išryškėja tik tyrimuose. Todėl rekomenduojama vaiko kraują tirti profilaktiškai, jei kyla įtarimų dėl mitybos nepilnavertiškumo.

Tėvų elgesys gali keisti vaikų požiūrį į maistą

Tai, kokį santyki jau vėliau suaugęs žmogus turės su maistu, formuojasi dar vaikystėje – šeimoje. O įtaigiausias pavyzdys – pačių tėvų elgesys.

Norint paskatinti vaikus sveikai maitintis, svarbiausia, anot gydytojos J. Grigės, yra pozityvus, švelnus požiūris ir kantrybė. Tėvai turėtų būti gerasis pavyzdys: valgyti kartu, palaikyti ramią, be spaudimo aplinką, o valgymą suvokti ne kaip kontrolės priemonę.

„Vaikams naują maistą kartais reikia siūlyti net 8–10 kartų, kol jie ryžtasi paragauti. Venkite spaudimo. Vaikas pats turi nuspręsti, kiek ir ko valgys, – sako gydytoja J. Grigė. – Tėvams dažnai sakau, jog sulaukus paauglystės apetitas staiga atsiranda. Augimo šuolis, hormonų pokyčiai – ir štai naktį vaikai jau ieško užkandžių šaldytuve“.

Taip pat gali padėi ir žaismingas maisto pateikimas – net paprastos žemuogės, suvertos ant smilgos, vaikui atrodo patraukliau nei dubenėlyje. O didžiausios klaidos, kurias pamini specialistė – tai vaiko spaudimas valgyti, valgymo komentavimas ar apdovanojimai už suvalgytą maistą.

Taip pat „Hila“ šeimos gydytoja primena ir apie fizinio aktyvumo būtinybę, mat vaikai, kurie daug juda, sportuoja ar leidžia laiką lauke, natūraliai jaučia stipresnį alkio jausmą: „Išvyka dviračiu ir piknikas gamtoje – ne tik smagu, bet ir naudinga!“