Slaugytoja J. Adomaitytė: „Darbe labiausiai džiugina grįžtamasis ryšys“

„Jau tapau „pilnametė“ – sukako 19 metų, kai dirbu Medicinos diagnostikos ir gydymo centre“, – šypsosi bendrosios praktikos slaugytoja Jonė Adomaitytė. Nuo mažens žinojusi, kad jos kelias – medicina, ji niekada nesudvejojo dėl šio pasirinkimo. Įvairiausios savanorystės patirtys, darbas misijose – Afganistane ir karo purtomojoje Ukrainoje Jonę dar labiau subrandino ir kaip žmogų, ir kaip profesionalę.

Gydytojo ir slaugytojo profesijos papildo viena kitą

Parą budėjusi Medicinos diagnostikos ir gydymo centre, kitą dieną, šeštadienį, slaugytoja namuose aplankė peties traumą patyrusią pacientę. „Patikrinau, ar tinkamai uždėtas įtvaras. Žmogus pasijuto saugiau, smagiau, sulaukęs asmeninio dėmesio. Dėl to ir man smagu“, – sako Jonė. Noras padėti, gydyti kitus buvo matyti dar vaikystėje: „Kai žaisdavome su draugais, aš būdavau ta, kuri gydo, teikia pirmąją pagalbą. Gal ketvirtoje klasėje nusprendžiau, kad studijuosiu mediciną, tapsiu gydytoja. Tačiau vaikų svajonės dažnai būna didesnės nei tikrovė. Taip susiklostė, kad tapau slaugytoja. Gydytojo ir slaugytojo profesijos labai susijusios, viena kitą papildančios.“

Nėrė į savanorystės veiklas

Baigusi mokyklą mažame Vidurio Lietuvos miestelyje, J. Adomaitytė pasirinko studijas Vilniaus kolegijoje ir iškart nėrė į savanoriškas veiklas. Pirmoji – nuteistųjų integracijos projektas Marijampolės pataisos namuose. „Su komanda stengėmės įtraukti juos į išorinio pasaulio gyvenimą. Nuteistieji ateidavo į koplyčią pasikalbėti, kur norėtų atrasti save per kūrybą, muziką. Paskui dirbau organizacijoje „Caritas“ su gatvės vaikais, buvo įdomu išmokti dirbti pagal naują programą „Big Brother Big Sister“ („Didysis brolis, didžioji sesuo“), rasti būdą užmegzti kontaktą. Tie vaikai – stipriai sužeisti, nėra lengva įgauti jų pasitikėjimą. Kai tai pavykdavo, kviesdavome juos į dienos centrą „Vilties angelas“. Ten jie galėdavo ruošti pamokas, gaudavo pavalgyti ar drabužių, jei reikėdavo. Paskui perduodavome juos profesionalams, kurie dirbdavo su šeimomis. Prisidėjau ir prie Maltos ordino veiklos – mokiau jaunuosius maltiečius pirmosios pagalbos pagrindų“, – studijų metų patirtį prisimena Jonė.

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro nekeistų į nieką kitą

Po studijų kolegijoje padirbėjusi vienoje ligoninių, ji atėjo į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą ir, sako, šiandien darbovietės nekeistų į jokią kitą privačią įstaigą. O jų ir kaip „turistė“, ir kaip darbuotoja aplankė nemažai. Tokį pasirinkimą lemia įstaigos tvarka, draugiškas profesionalus kolektyvas, kokybiškas ir pagarbus elgesys ir su pacientais, ir su darbuotojais. Jonė – iš tų, kurie turi idėjų ir pasiūlymų, ką patobulinti, pakeisti, tad jai svarbu, jog visada yra išklausoma, į nuomonę atsižvelgiama.

„Tai – elitinė įstaiga“, – darbovietę ir kolegas vertina slaugytoja.

Karo laukas ir pandemija subrandino kaip žmogų ir kaip profesionalę

2009-aisiais kaip krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų karė savanorė slaugytoja išvyko į taikos palaikymo misiją Afganistane. „Norėjau pamatyti kitokio pasaulio, išbandyti save, ką minimaliomis slaugos ir medicinos priemonėmis galiu padaryti maksimaliai. Stengiausi padėti tos šalies žmonėms, pažinti jų kultūrą. Dirbau karo gydytojo padėjėja. Važiuodavome į vietos ligonines, asistuodavau gydytojui per operacijas, jei reikėdavo – skiepydavau, tvarstydavau žaizdas, dėdavau gipsą. Tas pats, kas ir čia. Skirtumas rik tas, kad ta šalis – kariaujanti. Tų keturių mėnesių nepakako daug ko pažinti, prisiliesti. Jei sulaukčiau skambučio, kad turiu porą valandų susikrauti kuprinę ir skristi, sakyčiau:

„Gerai!“ Afganistanas – šalis, į kurią norėčiau grįžti“, – prisipažįsta ji. Kaip medikei Jonei buvo įdomu pamatyti atvejus Lietuvoje dėl higienos ir švaraus vandens seniai išnykusių ligų, apie kurias galėjo paskaityti tik vadovėlyje, pavyzdžiui, leišmaniozė, echinokokozė.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai, Jonė iškart tapo mobiliojo punkto savanore. „Dėl ko? Dėl drąsos. Jei jos duota, kodėl tuo nesinaudoti? Ten išmokau bendrystės su kitų įstaigų darbuotojais, šauliais, Krašto apsaugos savanorių pajėgomis. Visi susitelkę kovojome prieš nežinomą virusą, kuris tuo metu paralyžiavo pasaulį. Kova su nežinomybe, nematomu priešu suteikdavo paskatos eiti pirmyn“, – sako Jonė. Pažįstantys šią slaugytoją nenustebo, kad, įsiplieskus karui Ukrainoje, pernai ji atsidūrė Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotoje pagalbos tos šalies gydytojams misijoje. „Kijeve medikai neišeidami iš ligoninių dirbo paromis, be jokių laisvadienių. Šios misijos negalima lyginti su Afganistano, nes ukrainiečių kultūra mums gerokai artimesnė, o ir medicinos lygis kitas. Ten buvo taikos palaikymo misija, o čia – kelionė į karo zoną, kur nežinai, kas nutiks. Matyt, mus globojo aukštesnės jėgos, saugiai nuvykome ir grįžome. Daugelis važiavusiųjų į Ukrainą vėl sugrįžta, turiu tokią galimybę ir aš. Darbas tęsiasi: kartu su Sveikatos apsaugos ministerija surandame ligoninę, tuomet aiškinamės, ko būtent tai ar kitai įstaigai reikia labiausiai. Mano užduotis – rasti kontaktus, užmegzti ryšį su medikais. Esame nusiuntę įvairios medicininės aparatūros, priemonių, vaistų, įtvarų ir kitko“, – karui tebesitęsiant, Jonė nežada sustoti.

Jei bijai – patikrink

Kiekvienas išėjimas iš komforto zonos kažko išmoko, atskleidžia charakterio ypatybes. J. Adomaitytė mano, kad visos ekstremalios patirtys jai padėjo suprasti, jog svarbiausia – nepasiduoti emocijoms – baimei, panikai. Tą vis primena ir tėčio šūkis

„Jei bijai – patikrink“. „Manau, man duota kažkuo dalintis su kitais – gatvės vaikais, psichiatrinės ligoninės pacientais, kaliniais – visais. Tad kodėl to nedaryti? Darbe labiausiai džiugina grįžtamasis ryšys, kai žmonės pastebi asmeninę savybę, pastangas padėti, padėkoja, pasidžiaugia. Kiekvienas geras darbas grįžta, tik nežinai, iš kurios pusės“, – šypsosi Jonė.

Ilgai ieškojusi kokios nors sporto šakos, ji neatsidžiaugia prieš porą metų pamėgusi treniruotes su  „Kangoo Jumps“ batais: „Kardiotreniruotės, šokis pagal muziką, ritmą stiprina kūno raumenis ir gerina ištvermę. Dar pailsiu keliaudama, bendraudama su draugais, užsiimdama kitomis praktikomis. Po kiekvienos situacijos randu savą poilsio būdą.“